Anekdotai.us

Švenčia didelė vyriška kompanija. Visi linksmi tokie, tik vienas kažkoks liūdnas. Draugai ima kamantinėti:
- Tai kas atsitiko, Petrai, ko toks nelinksmas?
- Ai… Žmona AIDS apsirgo…
Vyrukas peržvelgia draugus ir prideda:
- Ei, ko jūs visi taip išbalot? Aš juk tik pajuokavau…

Eina leitenantas per kareivines. Mato – kareivis valgo arbūzą, o sėklytes gražiai išrenka ir deda ant popieriaus. Leitenantas labai nustemba ir klausia:
- Eilini, o ką čia darote? Kodėl jūs tas sėklytes renkate?
- Renku pardavimui, tamsta! Jos labai intelektą didina, smegenims sveika! Pardavinėsiu jas po penkis litus!
- Hmmm… Tikrai? Gerai, parduok ir man vieną, reikia išbandyti…
Kareivėlis parduoda karininkui sėklytę, karininkas nueina į šalį, sukramto vieną arbūzo sėkla, kažką pamasto ir grįžta atgal:
- Eilini! Betgi aš už tuos penkis litus galėjau visą arbūzą nusipirkti, su visa krūva sėklų!
- Tikrai taip tamsta, matote, jau sėklytės veikia!
- Hmmm… Na jo… Hmmm… Žinai ką, parduok man dar kokias dešimt sėklyčių?

Eina generolas per dalinį. Mato – kažkoks leitenantas kareivį auklėja:
- Gult! Stot! Gult! Stot! Gult! Stot! …
Generolas prieina prie leitenanto ir sako:
- Na kas čia per tvarka pas jus! Negalima gi taip žiauriai elgtis su kariais. Taigi galite kaip nors kultūringiau… Pavyzdžiui, liepkit kareiviui atnešti jums arbatos iš valgyklos. Kai atneš, paklauskit, kodėl šalta ir liepkit iš naujo atnešti. Kai atneš, paklauskit, kodėl be cukraus ir vėl liepkit iš naujo atnešti, o kai vėl atneš, tada paklauskit, kodėl stiklinėje, o ne puoduke, na ir taip toliau. Va žiūrėkit!
Generolas sustabdo pro šalį bėgantį kareivį ir sako jam:
- Eilini, atnešk man arbatos!
- Taip, tamsta! Jums šaltos ar karštos?
- Karštos!
- Taip, tamsta! O su cukrumi, ar be?
- Su cukrumi!
- O puoduke ar stiklinėje?
- Eilini! Gult! Stot! Gult! Stot! Gult! Stot! …

Nataša Rostova pareiškia poručikui Rževskiui:
- Poručike, elkitės su visais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi, ir pamatysit, kaip gera yra gyventi…
- Na jau ne! Visai nemanau kad man būtų gera čiulpti visiems iš eilės!

Du medžiotojai susitinka:
- Ko toks liūdnas? Medžioklė nenusisekė?
- Na taip… Ėjom medžioti šerno, bet nesėkmingai. Tai susėdome miškelyje ir ėmėm gerti… Prisigėrėm kaip kiaulės, o tada atėjo šernas…

Vyruką vėlai vakare pažadina skambutis į duris. Prieina, atidaro, o ten – tokia mažutė, kaip ir giltinė, žodžiu, skeletukas toks su dalgiu, vieno sprindžio ūgio. Vyrukas nužvelgia ją ir sarkastiškai taria:
- Cha, tai tu giltinė? Pas mano papūgėlę atėjai?
- Ne, – taria toji, – aš ne giltinė, ir ne pas papūgėlę. Aš pas tave, ir mano vardas yra Impotencija!

Buvo pas karalių trys sūnūs – du stiprūs, protingi, o trečias – durnelis. Ir atėjo jiems laikas vesti. Karalius liepė jiems pasiimti po lanką ir strėlę, išeiti į lauką ir šauti. Į ką pataikys, tą ir ves… Šovė vidurinis sūnus, ir pataikė į vyriausiąjį brolį. Taip ir gavosi, kad du vyresnieji tapo pedikais, o durnelis kažkokią varlę susirado…

Kartą gyveno trenktas karalius. Užsimanė jis sykį tokio patiekalo, kuris būtų padarytas iš skruzdėliaus-patino. Pasikvietė jis savo virėją ir sako jam:
- Ryt kad padarytum man kepsnį iš skruzdėliaus-patino. Jei nepadarysi, galvą nukirsiu!
Kitą dieną virėjas jam atnešė didelę lėkštę, kurioje gulėjo mažas mažas skruzdėliukas. Karalius pareiškė:
- Tu ką, manai, kad mane apgausi! Tuoj nukirsiu tau galvą! Pasakok, kaip sužinojai, kad čia patinas!
Virėjas ir sako:
- Na, jūsų didenybe, viskas buvo labai paprastai: nuėjau aš prie skruzdėlyno, o ten – būrys visokių skruzdžių. Aš joms ir sakau: “Jo didenybė nori suvalgyti skruzdiną-patiną. Ar tarp jūsų toks yra?” Dauguma skruzdžių iškarto išsibėgiojo, bet vienas mažas skruzdėliukas išėjo į priekį ir pareiškė: “Tegu tas tavo karalius man pačiulpia!”. Va jį aš ir iškepiau.