Anekdotai.us

Tarybiniai laikai. Vienas čiukčius vidury žiemos pervedė ledais didžiulę bandą elnių į Aliaską ir juos pardavė už 100 tūkstančių dolerių. Po kiek laiko apie tai sužinojo valdžia ir pasiuntė tardytoją išsiaiškinti. Tas, žinoma, pasiėmė vertėją, išsikvietė čiukčią ir ėmė klausinėti: 
(Tardytojas) – Kur dėjai pinigus už elnius? 
(Čiukčia) – Nieko nežinau, kokie pinigai? 
(Vertėjas) – Čiukčia sako, kad nieko nežino. 
(Tardytojas) – Jei pasakysi, paleisim. O jei nepasakysi, sušaudysim vietoje. 
(Čiukčia) – Ėėė… Gerai, užkasiau pinigus prie didžiojo akmens, visi jį žino, nuo mano namo reikia paeiti į rytus kokius 200 žingsnių. Pinigai guli puode per 5 žingsnius nuo akmens į vakarus. 
(Vertėjas) – Čiukčia jus keikia ir sako, kad geriau jau jį sušaudykite, bet jis vis viena nieko nepasakys.

Tarybiniai laikai. Į partijos raikomą, pas partsekretorių ateina moteris ir skundžiasi:
- Draugas sekretoriau, mano vyras man neištikimas, pakalbėkit su juo dėl to! Aš va vakar jo stalčiuje moteriškus triusikus radau!
Partsekretorius sako jai:
- Gerai, duokit man tuos triusikus, kaip daiktinį įrodymą, pasikviesiu jį, pakalbėsim…
Padeda partsekretorius triusikus į savo stalčių, po kelių valandų prisimena, kad turi atvažiuoti kažkokia komisija, ir nutaręs, kad gali ir į stalčių žvilgtelėti, įsideda triusikus į portfelį. Pareina namo, o ten sūnus prašosi į kiną. Pinigų nori. Sekretorius mesteli žmonai:
- Duok jam pinigų.
- Kad neturiu, – sako žmona.
- Tai paimk iš mano portfelio.
Žmona nueina į prieškambarį ir po minutėlės pasigirsta jos balsas:
- Oi, tris dienas negalėjau rasti savo triusikų, o tu juos, pasirodo, portfelyje tampaisi!