Anekdotai.us

Tarybinė mokykla. Klasė. Ta pati, kur mokosi Vovočka. Pamoka, mokytojas aiškina kažką apie filosofijas:
- Vaikai, ar galite apibrėžti, kas yra malonumas?
- Malonumas – tai suvalgyti arbūzą.
- Malonumas – tai nueiti į kiną.
Ranką pakelia Vovočka:
- Malonumas, tai kokią panikę už sėdynės pagraibyt.
- Vova!!! – pasipiktina mokytojas, – ryt į mokyklą ateini su tėvu, o dabar – marš iš klasės!!!
Kitą dieną Vovočka ateina į mokyklą be tėvo, bet atsineša neblogą kuoką ir atsisėda klasės gale, kuo toliau nuo mokytojo. Tas, nesuprasdamas, klausia:
- Kas čia dabar? Kodėl be tėvo atėjai, klasės gale atsisėdai, kam ta kuoka…?
- Aš pakalbėjau su tėvu. Jis sako, kad jei tau nepatinka graibyt panas, reiškia – tu pedikas ir nuo tavęs reikia laikytis atokiau, o jei lįsi – tai ir snukį išdaužyt.

Vienas antropologas kelerius metus gyveno laukinėje Afrikos gentyje, tyrė jos papročius ir gyvenimo būdą. Ir taip jau atsitiko, kad genties vado žmona pagimdė beveik baltaodį vaiką. Genties vadas išsikvietė antropologą ir jam tarė:
- Mano žmona pagimdė baltą vaiką. Aš žinau, kad esi jo tėvas. Todėl šiandien aš tave užmušiu.
- Palauk, – pertraukė antropologas, – tu juk turi bandą ožkų, ar ne?
- Taip, ir ką?
- Bet, nors visos ožkos yra baltos, viena iš jų yra juoda? Galima pagalvoti, kad tu jos tėvas!
- Gerai, – paniuro genties vadas. – Gyvenk. Tačiau niekam nepasakok apie ožkas.

Moteriškė atlekia pas gydytoją, su ašarom akyse prašo padaryti jai abortą: vyras buvo išvažiavęs, grįš, užmuš… Gydytojas žiūri:
- Taigi madam, jau per vėlu kažką daryti, jums gimdyti metas!
Vai, vai, moteriškė verkia, ašaroja… Gydytojui pagailo bobelės, ir jis sako:
- Galima taip padaryti. Už poros dienų darau operaciją vienam klierikui, tai pasakysim, kad vaikelis buvo rastas jo pilve… Atseit, stebuklas, ar kaip ten…
Kaip tarė, taip padarė. Atneša klierikėliui po operacijos vaikutį. Klierikas apakęs:
- Kaip tai? Tai juk neįmanoma!!!
Ką darys vargšas, pasiėmė vaiką su savim, augina. Visiems sako, kad našlaitį priglaudė. Praėjo 18 metų, klierikėlis jau klebonas… Pasikvietė kartą tą vaiką ir sako:
- Tu jau didelis, pats metas atskleisti tau tavo gimimo paslaptį…
- Paslaptį? – nustemba vaikinas. – Tai nejaugi… Spėju, kad jūs esate mano tėvas…
- Ne, sūnau… Aš tavo mama…
- Kąąą????
- Taip, štai dokumentai iš ligoninės, kad tu buvai rastas mano pilve. Retas atvejis, bet pasitaiko…
- O tėvas kas tada?
Klebonas raudonuodamas:
- Mūsų vyskupas…

Blondinė gražiu nauju “mersu” važiuoja per raudoną šviesą ir žinoma, į jos mašiną įsirėžia “zapukas”. Blondinė išlipa iš savo mašinos ir, išsproginusi akis, taškydamasi seilėmis bei kitaip rodydama įniršį, eina prie “zapuko”. O iš “zapuko” išlipa senyvas dėdulė, kuris, blondinei dar nieko nespėjus pasakyti, liūdnai klausia:
- Panele, o jūs bent vairavimo egzamine esate buvusi?
- Taip, – užrėkia blondinė, – ir skirtingai nuo tavęs, daugybę kartų, ožy!!!

Kuklus vyrukas užeina į barą. Pamato mielą prie baro sėdinčią merginą, atsisėda netoliese. Po kokios valandos nedrąsiai prieina ir pabando užkalbinti:
- Ar jūs neprieštarautumėte, jei aš pasiūlyčiau susipažinti?
Mergina atsisuka į vaikiną ir iš visos gerklės suspiegia:
- NEEEEEE!!!! Aš nemiegosiu su Tavim!!!!!!
Baro lankytojai, visi kaip vienas, atsisuka. Vyrukas, pasijutęs beviltiškai, nuspūdina šalin. Po kelių minučių mergina prie jo prieina ir, nusišypsojusi, taria:
- Atleiskite, kad priverčiau jus pasijusti nepatogiai… Matote, esu psichologijos studentė ir tyrinėju žmonių elgesį nestandartinėse situacijose…
Vyrukas išsprogina akis ir iš visų plaučių užrinka:
- Kaip suprasti, UŽ DU ŠIMTUS LITŲ???!!!!!

Plentas. Policininkas Vileniškis stovi ir tikrina pravažiuojančių mašinų greitį. Kartais sustabdo vieną, kartais kitą… Staiga mato lėtai, kaip traktorius, atvažiuojančią mašinytę. Mašinytė važiuoja taip iš lėto, kad policininkui kyla įtarimai. Jis mosteli lazdele, mašinytė sustoja. Policininkas Vileniškis prieina ir mato, kad mašinoje sėdi penketas persigandusių blondinių. Paklausia tos, kuri už vairo:
- Kodėl taip lėtai važiuojate?
- Taigi… Kai įvažiavau į šitą kelią, tai ten buvo ženklas… Parašyta buvo “24″… Tai ir stengiausi važiuoti tokiu greičiu…
- Tai buvo ne greičio ribojimo ženklas, o šio plento numeris.
- Aaa…. Ėėė…
Policininkas Vileniškis nenurimsta, o nutaria viską išsiaiškinti iki galo:
- Sakykite, ar viskas tvarkoje?
- Aaa… Taippp…
- O kodėl jūs atrodote tokios išbąlusios, išsigandusios?
- Aaa… Matote, mes tik ką įsukome iš kito plento… Jo numeris buvo “217″…

Į foto studiją užėjo būrys kinų. Aišku, fotografuotis. Befotografuodamas kokį 5-ą kiną fotografas sumąstė: “kam čia vargintis, jie gi visi vienodi, padarysiu krūvą vienos nuotraukos kopijų ir išdalinsiu…”.
Kitą dieną vienas iš tų kinų atėjo atsiimti savo nuotraukos:
- Manio notlauka, plasyti!
- Štai, imkite.
- Tai ni manio notlauka!
- Kaip tai ne jūsų, čia gi jūsų veidas?
- Veidas manio, malskiniai ni manio!

Chuliganai vėlai vakare susistabdo pagėrusį vyruką:
- Ei, trauk pinigus, viską, ką turi kišenėse.
Vyrukas įkiša ranką į kišenę ir išsitraukia pistoletą:
- Gult!
Chuliganai, greitai įvertinę situaciją, sugula. O vyrukas tęsia:
- Gerai, o dabar plauksite paskui mane.
Chuliganai pradeda šliaužti paskui svirduliuojantį vyruką, vaizduodami, kad plaukia… Taip prašliaužia keliasdešimt metrų ir gerokai nusibrozdina pilvus. Galų gale vienas iš chuliganų neiškenčia:
- Ei, vyruk, klausyk…
- Ką?
- Neversk mūsų šliaužti, čia gi asfaltas!
- Tylėk, nes nardyti priversiu!