Anekdotai.us

Pirmokėlis Vovočka (tas baisusis tarybinis berniukas) sėdi pamokoje. O mokytoja klausinėja visokių kvailų dalykų:
- Vaikučiai, pasakykite, kaip loja šuniukas?
Ranką pakelia Marytė:
- Au au au!
- Gerai, Maryte, sėskis. O kas žinote, kaip miauksi katytė?
Ranką pakelia Onutė:
- Miaaaau…
- Gerai, Onute, sėskis. O kaip riaumoja liūtas?
Ranką pagaliau pakelia Vovočka:
- Tamsta mokytoja. Aš negaliu to pasakyti, bet jei norite, po pamokų jums asmeniškai parodysiu.
Mokytoja pamąsto: “Cirkas išvažiavęs, zoologijos sodas – kitame mieste… Na, įdomu, ką jis tokio parodys?”. Sutinka:
- Gerai, Vovočka, parodyk.
Po pamokų Vovočka nusiveda mokytoją (šiaip jau, jaunutę ir visai gražią) į savo namą ir paskambina į kaimyno duris. Atidaro didelis, apžėles, spintos pavidalo tipas:
- Na, ko nori, Vovka?
- Dėde Vania. Aš jums kekšę atvedžiau.
- Ką? AAAGGGHHRHHHHHRRRRAAAAARRRRR!! !!!!!!!!

- Petrai, žinai, aš permiegojau su tavo žmona… Ji laukiasi nuo manęs… Bet taip gaunasi, kad dabar esame giminaičiai, ar ne?
- Ne. Dabar mes tiesiog atsiskaitę.

- Ar girdėjai, Petras metė rūkyti!
- Tikrai? Nei už ką nepatikėčiau.
- Taip. Paskutinės savo cigaretės nuorūką jis numetė ant degalinės!

Kaime, vakare, į žmogelio duris pasibeldė kaimynas:
- Labas, klausyk, gal galėtum leisti vandens iš tavo šulinio pasisemti? Kelis kibiriukus?
- Žinoma, kokios problemos!
Praėjo valanda, žmogelis, vis girdėdamas triukšmą kieme, išėjo pažiūrėti, ir pamatė kaimyną, lakstantį nuo savo šulinio prie kaimyno su kubiru: pasisemia vandens iš žmogelio šulinio nubėga prie saviškio ir išpila.
- Tau ką, protas pasimaišė? – Nustebo žmogelis.
Kaimynas stabtelėjo ir tarė:
- Ne, tiesiog toks reikalas… Matai, mano uošvienė į šulinį įkrito, o vandens jai tik iki kaklo…

Išeina žmogus iš namų į lauką pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti, žiūri – jo kaimynė blondinė verkia pasikūkčiodama. Nubėgo raminti, klausia, kas atsitiko. Blondinė verkdama atsako, kad vakar numirė jos mama. Kaimynas, kiek galėdamas apramino, ir nuėjo. Po kelių valandų grįžta, o blondinė dar labiau verkia. Jis vėl bando guosti, kad nesibaigė dar gyvenimas tuo, kad viskas bus gerai, o blondinė verkdama atsako: “Ne dėl savo mamos dabar verkiu. Man sesers gaila, ji ką tik skambino, jos mama irgi vakar numirė”.

- Ką tu, Petriuk, nori gauti dovanų! – klausia tėvas penkiamečio sūnaus.
Tas pamąstė:
- Noriu…Krepšelio aukso…
- Aukso! – apstulbo tėvas.
Petriukas nepatikliai šypsosi:
- Na, na, nesigink, tėveli ! Kaimynė Ona vakar mamai gyrėsi, kad tu jai aukso kalnus pažadėjai!!! O man ir saujelės gaili…

- Vakar maniškiai tarakonai išėjo kariaut su kaimyno tarakonais.
- Tai ką, dabar ramu?
- Na ne. Paėmė juos į nelaisvę ir grįžo…