Ekspertai apie šiuos kontrastus: pasiūlymas Generaliniam prokurorui.
PRANEŠIMAS DĖL ATLEIDIMO IŠ DARBO
2010m., Lietuva
Esame du broliai: Adomas ir Jonas. Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Petro nepriėmiau, nes geria ir pritingi.
Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą per VMI.
Antrasis partneris (valstybė-VMI) į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Sudėjus visus mokesčius antrojo dalininko (Valstybės-VMI) pajamos viršija 50% visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.
Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas (Valstybė-VMI) nuolat žlugdo verslą įvairiais įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, taip pat trukdo darbą nuolat atsiųsdama armiją pačių įvairiausius tikrintojų, inspektorių bei kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavadinimu.
Krizės metu sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko (Valstybės-VMI) vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinto jo pajamų dalį (mokesčius).
Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, jog neturiu kitos išeities, o tik ATLEISTI ANTRĄJĮ DALININKĄ (valstybę-VMI) iš savo verslo.
Todėl nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti lyg dingusiu be žinios.
Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį.
Atleidęs valstybę (VMI) iš savo verslo, netektį biudžetui siūlau kompensuoti Valstybės-VMI verslo santykiais su mano broliu Petru, kurį jau atvežiau registruotis į Darbo biržą.
Iki šios dienos Petras vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neprašė jokių pašalpų, tačiau 2010m. pavasarį Valstybė-VMI pareikalavo ir Petrą užmokėti 864Lt (72 Lt/mėn.) PSD mokestį nuo pat 2009.01.01d., nors jokio verslo su Petru nevykdė ir jokių paslaugų jam neteikė, negydė, kompensuojamų vaistų neskyrė.
Kiek žinau, Petras pinigų mokesčiams neturi, tačiau džiaugsmingai priėmė pasiūlymą nuo šiol būti oficialiai registruotu Valstybės-VMI partneriu, būti socialiai apdraustas valstybės lėšomis ir naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, pretenduoti į visas priklausančias bedarbio, socialines lengvatas bei pašalpas.
Vardenis Pavardenis,
buvęs legalus verslininkas
Stambus teisėtvarkos pareigūnas gatvėje patrenkia du pėsčiuosius. Teisme skelbiamas nuosprendis:
-Piliečiui, kuris galva pramušė priekinį automobilio stiklą, skiriama 5 metų laisvės atėmimo bausmė. O tam, kuris po susidūrimo nulėkė į krūmus, skiriami 7 metai už bandymą paprukti iš nusikaltimo vietos.
A. Brazauskas lėktuve, pakeliui į Maskvą:
“Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu”.
(Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).
Algirdo Brazausko pareiškimas Maskvoje 1990 vasario 10 dieną:
„Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“.
( Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10)
A.Brazauskas apie okupacines kariuomenes išvedimą:
„Mes viska vertiname tik vienu požiuriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“
( Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25)
Algirdas Brazauskas 1989 kovo 3 dieną kalbėjo taip:
„Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“.
( Kalba „Vilmos“ imoneje. „Tiesa“, 1989 03 03)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas:
„Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkurimo ideją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagristų argumentų, kad tai daryti būtina“
(„Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989, Nr.9)